„Kai būni jaunas, nori pašėlt. Kai buvau jaunesnė, ir kokį gramą padarydavau, ir šokdavau, ir dainuodavau… O dabar – nieko negali. Vaistų visą tašę prisiperki“, – šypsosi 71-erių pensininkė Ona Birutė Stravinskienė.

Ji aiškina, kad gyvenime šėlionių jai jau nebereikia. Bet ar tikrai?

Oną jos namuose, Didžiasalio kaime netoli Druskininkų, sutinku šėlstančią su vištomis. Jų laiko apie 70, kiaušinius parduoda ir saviems, ir svetimiems, o vištų gyvenimas – kaip kokia „Santa Barbara“.

„Kai kurios tokios parašiutininkės. Jos per šitą aukštą tvorą iššoka. Kai ateina vasara, aš jau ir kiaušinių neberandu“, – kvatojasi.

Ona 40 metų dirbo Leipalingio mokykloje. Čia dėstė chemiją, su mokiniais atliko įvairius bandymus. Laiko smagaus būta – mokytoja kaip bausmę vaikams liepdavo uostyti sugedusio kiaušinio kvapą primenantį tirpalą, o mokiniai iš klasės pavogtą degantį natrį yra įmetę į ežerą.

„Dabar tai taip, juokinga prisimint. O tada, žinot, aš vos ne ašarose buvau. Galvojau, gerai, būčiau nugarsėjusi per visą respubliką su savo šitais chemikalais“, – juokiasi.

Ir beda pirštu į vieną didesnių mūsų visuomenės skaudulių – netvarką šeimose, kurios, pasak Onutės, irgi kaltos, kad mokyklose tiek daug problemų.

„Kas šeimose dabar? Matome, kad išsiskyrę… Nepatiko – paliko. Išėjo pas kitą, pas trečią ten ir vyrai, ir moterys. Vaikai kenčia ir jie ateina jau traumuoti į mokyklą. Juk šeimose nėra santarvės“, — svarsto Didžiasalio kaimo gyventoja, chemijos mokytoja Ona Birutė Stravinskienė.

Ved. Edvardas Kubilius