„Jei Dievą myli, visko turi. Ir piniginė nebūna tuščia“, – štai tokia filosofija vadovaujasi 79-erių druskininkietė Staselė Slavinskienė.

Švęsdama 70-metį Staselė šoko parašiutu.

„Nebijojau. Ir aš labai norėjau šokt iš 4 km., o ne 3 km., aukščio. Jeigu bus tokia galimybė, tikrai savo svajonę išpildysiu“, – juokiasi.

Staselė – uoli Druskininkų bažnyčios pagalbininkė. Keletą kartų per savaitę plauna maldos namus, bažnyčios grindims yra paaukojusi 5 tūkst. eurų, o Marijai – aukso papuošalus.

„Žiedus tris, grandinėlę, pakabuką atidaviau Marijai. Marijai, kad ji būtų graži, kad ji klestėtų. O kam man tų auksų reikia? Marijai reikia labiau“, – nukerta.

Staselė taip myli daugiau kaip 5-erius metus Druskininkų parapijai vadovaujantį kunigą Vaidą Vaišvilą, kad prie lovos, ant spintelės, yra pasidėjusi įrėmintą jo nuotrauką, iškirptą iš laikraščio.

„Aš pasikalbu su juo. Kaip išmest į šiukšlinę kleboną“ – klausia ji.

Staselė Druskininkų kapinėse, kuriose palaidoti jos artimieji, prižiūri ne tik savo šeimos, bet ir kitų žmonių kapus, slaugo mirštančiuosius.

„Visi Druskininkai mane žino. Oi, daug esu nuslaugiusi. Kur mirtis, ten ir aš pribūnu“, – šypsosi.

Pati, turėdama du sūnus, kažkada seniai su vyru dar vieną paauglį priglaudė ir užaugino.

„Pragertas jis buvo tėvų. Va, visi kaimynai sakė – durni, va, jau sūnus, sūnus… O vyras sako – ko jūs norit? Nei jūs maitinsit, nei jūs rengsit. O dabar – oi, Dievo dovana jau jis tau. Taigi, sakau, matot? Sakėt, valkata?“ – aiškina nenusakomo gerumo 79-erių Staselė Slavinskienė, kuri dar ir nevartoja jokių vaistų bei Druskininkus kasdien skrodžia dviračiu.

Ved. Edvardas Kubilius