„Iš pradžių galvojau, kad man bus labai gėda valyti tualetus. Kažkaip pasiūlė ir, galvoju, eisiu. Nebe gėda. Gal kad sena esu“, – sako 63-ejų Irena Macienė, prižiūrinti Kretingos centre esantį viešąjį tualetą. Jis – jau pusmetį nemokamas.

„Pavyzdžiui, pakakoja ir nenuleidžia. Nežinau, kodėl taip yra. Gal be patogumų gyvena, nesusigaudo. O gal specialiai. Visokių pasitaiko. Ar seksu užsiima kabinose? Nu ne, nematau. Čia Kretinga, kaimas, ką čia… Gal Vilniuj tik“, – kvatojasi moteris.

Kretingos viešajame tualete yra ir viešasis dušas, kuriuo naudojasi toli gražu ne tik namie patogumų neturintys gyventojai.

„Čia toks vyras netoli gyvena. Daugiabutyje turi vonią. Sako, o kam man? Aš prisitaškau, reikia šveist… O čia išsimaudau už 2 eurus ir išeinu“, – pasakoja.

Irena džiaugiasi, kad turi tokį darbą, nes jei reikėtų dirbti sunkiau, jau nebepajėgtų – sveikatos nepakaktų, o iki pensijos dar šiek tiek reikia palaukti.

„Pagal mano sveikatą man gerai. Pasivalai… Juk čia reikia ir sienas, ir langus nuvalyt. Bet pavalai ir gali atsipūsti“, – aiškina.

Irena šiaip gyvenimu patenkinta – turi mylimą vyrą ir vienintelį sūnų, kuris karjerą klojasi Vilniuje.

„Aš noriu sulaukti anūkų labai… Mano svajonė“, – graudinasi viešąjį tualetą prižiūrinti kretingiškė Irena Macienė.

Ved. Edvardas Kubilius