#VadovoLaikas Saulius Jovaišas, vadovų konsultantas, ir Gediminas Almantas, nepriklausomas valdybų narys.

Ekstremalios situacijos. Ko jos gali išmokyti vadovus? 
Kai yra blogai, tai tik tu pats sau ir gali padėti. Jei tu sugebi pats sau padėti, tu išgyvensi. Jei nesugebi - griūsi ir krisi. Individualiai tavimi niekas nepasirūpins. 
Ir tokioms situacijoms reikia save ruošti. Lūkesčiai, nusiteikimas ir veiksmų planas padeda jaustis stabiliai. Nusiteikimas "niekas man nepadės" labai padeda objektyviai įvertinti situaciją. 

Pokalbio metu diskutavome, kad motyvacija ir demotyvacija profesinėje srityje nėra aiškiai išreikšti antonimai. Jei mane motyvuoja pati misija ir darbas, kurį aš važiuoju daryt, jį atliekant mane gali demotyvuoti visai kiti veiksniai. Supanti aplinką, kuri trukdo veikti gali demotyvuoti, nors pačios misijos motyvacija gali išlikti ir laba stipri. Ir tai yra asmeninė demotyvacija, ne organizacinė. 

Joks atlygio paketas nenupirks geros savijautos ir neuždangstys neteisingumo jausmo. Jis gali nupirkti laiką, metus - gal tai truks porą metų, ilgiau arba trumpiau. Bet ne daugiau. 
Jei organizacija ne tik deklaruotų vertybes, bet ir jomis gyventų, neteisingumo jausmo neliktų. Vis dėl to ir pats žmogus turi remtis tam tikromis vertybėmis ir turėtų stiprų vertybinį stuburą, kuris jį ir motyvuotų siekti rezultatų. 

Žmogus darbui nori praleisti kuo mažiau laiko. Darbas yra tam tikra prasme būtinas išgyvenimui. Tačiau kitam darbui žmogus norėtų skirti daugiau laiko. Ir tas darbas yra individualus - nuo savanoriavimo iki daržo kasimo. Kas yra tas motyvatorius? 
Kaip yra iš tikrųjų: kai žmogus gerai jaučiasi, tuomet jis gerai dirba; ar kai žmogus dirba, jis gerai jaučiasi?